Prisiekusi vegetarė: „IŠ VAIKŲ MĖSOS TIKRAI NEATIMINĖJU“

 

Autorė: Irmina Žukauskaitė (publikuota NATŪRALIOJI medicina 2013/5)

Penkių atžalų mama Loreta Fokienė jau 20 metų praktikuoja vegetarišką mitybą. Atvirai papasakota patirtis – puikus įrodymas, kad ir vegetariškai besimaitinanti nėščia moteris gali turėti puikią sveikatą, pagimdyti sveikus vaikus ir maitinti juos savo pienu. Nors moteris turi savo įsitikinimų, tačiau teigia niekada nedraudžianti ūgtelėjusiems vaikams valgyti mėsos.

Jau 20 metų maitinatės vegetariškai. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?

Iš tikrųjų užteko perskaityti vieną straipsnį apie tai, kaip jaučiasi gyvuliai, vedami į skerdyklą. Tuomet pagalvojau apie karvę, kurią šeimininkas veda skersti. Įsivaizdavau, kaip ši žiūri į šeimininką graudžiomis akimis ir mūkia. Tada ir apsisprendžiau, kad daugiau prie tokių baisių dalykų neprisidėsiu. Kai tapau vegetare, mano mama maždaug po metų irgi prisijungė. Apskritai mane labai palaikė šeima, tad nebuvo sunku. Jau nuo vaikystės mėsos patiekalai manęs per daug nežavėjo. Valgydavau juos tik dėl to, kad reikia, kad taip darė kiti.

Sakote, šeima buvo tolerantiška. Tuomet kaip reagavo aplinkiniai?

Esu tylus ir ramus žmogus, kuris gyvena, kaip nori, ir nesikiša į kitų gyvenimus. Todėl niekada niekam neaiškinau, kas ką turėtų valgyti. Vegetarizmą pasirinkau laisva valia, bet, nepaisant to, kai kurie aplinkiniai reagavo audringai. Jie bandė atvesti mane į neva teisingą kelią (juokiasi). Turbūt tai buvo natūrali reakcija. Juk mano aplinkoje nebuvo nė vieno vegetaro, be to, informacijos šia tema tuo metu buvo mažai. Iš pradžių mąsčiau, ką valgysiu, jeigu atsisakysiu mėsos? Nuo vaikystės esu išranki maistui. Tapusi vegetare pradėjau eksperimentuoti ir naujų patiekalų kūrimas tapo mano pomėgiu. Mielai dalinuosi savo receptais su draugais, taip pat su nepažįstamais žmonėmis internetu. Iš tikrųjų vegetariški patiekalai itin gardūs, produktų deriniai ir patiekalų skoniai gali būti įvairūs. Labai daug galimybių suteikia prieskoniai. Dauguma nustemba, sužnoję, kad ir be kiaušinių galima iškepti skanų pyragą, tortą bei kitų saldumynų...
Svarbu ir vidinis maistą gaminančio žmogaus nusiteikimas, jo emocijos.

Vegetare tapote dėl etinių įsitikinimų. Galbūt svarstėte galimybę tapti vegane?

Nesvarsčiau. Šiuo metu man priimtina vedų filosofija, kurioje karvė suprantama kaip viena žmogaus mamų. Karvių pienas vedų kultūroje laikomas naudingu maistu. Kalbant apie gyvūnų išnaudojimą, Lietuvoje su gyvūnais dar nesielgiama taip žiauriai kaip Amerikoje ir kai kuriose Europos šalyse. Pramoniniu būdu pagamintų pieno produktų beveik nevartoju. Pieną perku iš ūkininkų ir gaminuosi sūrį, varškę, jogurtą.

Kada susimąstėte apie vegetarizmo įtaką sveikatai?

Apie sveikatą pradėjau mąstyti, kai ištekėjau ir pradėjau planuoti vaikus. Vaikystėje dažnai sirgdavau, todėl kurdama šeimą į šiuos dalykus negalėjau numoti ranka.Per nėštumą reikia elgtis itin atsakingai. Juk kuriamas būsimo vaikelio sveikatos pagrindas.

Ar per nėštumą apie savo mitybos įpročius pranešėte gydytojams?

Taip, medikams pasakiau, kad esu vegetarė, kad ja tapau iš etinių įsitikinimų. Pasakiau, kad jeigu stigs reikalingų medžiagų, verčiau vartosiu papildus, bet mėsos tikrai nevalgysiu. Tačiau buvau tikra, kad papildų nereikės, nes visų vitaminų ir mineralinių medžiagų galima gauti vartojant konkrečius maisto produktus. Buvau rami, nes mane palaikė mama ir vyras.
Kai gydytojai suprato, kad jiems nepavyks manęs perkalbėti, tieisog nuolat tyrė kraują. Nėštumo pabaigoje hemoglobino sumažėjo. Tuomet atradau puikų sulčių derinį - bulvę, morką, burokėlį ir obuolį. Dešimt dienų gėriau šį mišinį ir hemoglobinas padidėjo. Per visą nėštumą rūpinausi visaverte mityba, valgiau grikius, soras, moliūgus, daigintus grūdus, termiškai neapdorotas daržoves. Šiuose produktuose gausu naudingų medžiagų  ir vitaminų.  Žinoma, būtina kuo daugiau judėti, būti gryname ore ir teigiamai mąstyti.

Galite paneigti mitą, kad vegetariškai besimaitinančios mamos neturi užtektinai pieno kūdikiui?

Šis mitas  – didžiausia  nesąmonė.  Dukrą  maitinau  iki trejų  metų  ir trijų  mėnesių, vyriausiąjį sūnų  iki dvejų su puse metų. Vieną dvynių maitinau iki dvejų su puse metų, kitą – ilgiau, kartu su tuo metu gimusiu mažiausiu sūneliu. Mažiausioji  atžala  pieno norėjo  iki dvejų metų  ir aštuonių mėnesių. Reikia suprasti,  kad  pienas  gaminasi smegenyse,  genai lemiamo vaidmens neturi. Mane mama maitino vos du mėnesius. Man padėjo  įgytos žinios ir noras, kad  kiekvienas  vaikelis gautų tai, kas geriausia.  Daug žinių įgavau gydytojo R. Šemetos Nėščiųjų sveikatingumo mokykloje. Ten mačiau mamas, kurios savo pienu maitino metukų sulaukusius mažylius – tai paskatino mane ilgai maitinti ir savo vaikus. Nebuvo net minties apie buteliukus ir žindukus. Mamos organizmas pagamina tiek pieno, kiek kūdikiui reikia. Tiesa, kai laukiausi dvynukų, abejojau, ar sugebėsiu juos išmaitinti savo pienu. Tačiau pasakiau sau - jeigu Dievas dovanojo iš karto du vaikus, tai ir pieno gaminsis tiek, kiek jiems reikia. taip ir buvo...

Ką nusprendėte dėl vaikų mitybos?

Kai atėjo metas pirmąjį vaiką – dukrą  – primaitinti, net  nesvarsčiau, duoti  jai mėsos ir žuvies ar ne. Manau, šie produktai žmogui nėra reikalingi, ypač žinant,  kad juos organizmas sunkiai įsisavina. Žinoma, stebėjau,  kaip  kūdikis jaučiasi, auga ir vystosi. Gydytojai  tik patvirtindavo,  kad  visi vaikai sveiki, stiprūs , judrūs , smalsūs ir protingi.  Galiu  daryti išvadą, kad vaikai gali būti sveiki ir nevalgydami mėsos, žuvies, kiaušinių, nors medicina tai neigia.

Ar gimus vaikams jūsų vyras taip pat tapo vegetaru?

Vyras šiek tiek mėsos valgydavo, tačiau vaikams nekildavo klausimų,  kodėl jiems negalima,  pavyzdžiui, dešros. Net jeigu vienas tėvų dažnai valgo mėsą,  manau,  normalu jos neduoti  atžaloms.  Tiesiog svarbu abiem tėvams susitarti, kaip elgtis, kad vaikui nekiltų neaiškumų. Mažyliui galima  paaiškinti,  kad mėsa skirta  suaugusiesiems, kaip alkoholis  ir saldumynai.  Žinoma,  ūgtelėjusio  vaiko jau nebeapsaugosi. Tuomet  paprasčiausiai  reikia  leisti jam pasirinkti.

Turbūt atžaloms leidote rinktis tuomet, kai jos pradėjo lankyti darželį?

Ne visai. Iš tikrųjų  man  pasisekė,  kad pavyko rasti  tokį vaikų  darželį,  kuriame dirbo tolerantiškas kolektyvas. Dukrą savo pienu  maitinau iki trejų  metų,  tad  pradėjusi eiti į darželį, rytais ir vakarais  dar  gaudavo  mano  pieno. Apie tai pasakiau ir auklėtojoms. Taip pat paprašiau, kad mano  vaikas būtų  maitinamas  vegetariškai: nevalgytų mėsos, žuvies ir kiaušinių. Būdama beveik ketverių  metų dukra  užsimanė  paragauti to, ką valgo kiti vaikai. Nuo tos  dienos  atžala  valgė tiek mėsos,  kiek jos buvo duodama darželyje. Visgi augdama dukra  mėsos  ėmė  valgyti vis mažiau.  Tiesa,  buvo aplinkinių, kurie teigė, kad paauglystėje būtina valgyti mėsą. Dukra  į šias pastabas reaguodavo ir kartais valgydavo mėsos patiekalų. Dabar jai 18 metų ir ji visiškai nevalgo mėsos bei žuvies.

Kiti vaikai taip pat vegetarai?

Keturiolikmetis sūnus  mėsą valgo būdamas ne namie. Su vaikais tiesiog šnekuosi.  Pavyzdžiui, šešiamečiai  dvynukai, vaikščiodami  po prekybos centrą, užuodžia keptą vištą  ir  prašo,  kad  nupirkčiau.  Aš jiems  sakau , kad nepirksiu, nes višta nužudyta, be to, ją valgyti nesveika. Šie man sako, kad višta iškepta, o ne nužudyta.  Tada  aiškinu, kad vištytė augo ir bėgiojo, o vėliau buvo papjauta, kad žmonės  galėtų  ją valgyti. Natūralu, jog būdama vegetarė  noriu, kad vaikai perimtų mano pažiūras.  Kol kas mano  pavyzdžiu seka tik vyriausioji  dukra  ir trejų  metų sūnus, kuris ir darželyje  valgo vegetarišką maistą.  Jam dar nekilo  noras  ragauti  tai, ko nevalgau  aš.
Esu tikra, kad elgiuosi teisingai. Tai patvirtina ir atžalų sveikata.  Visų  jų kraujas puikus – kas dvejus metus atliekame tyrimus. Matau, kad vaikai auga sveiki, todėl  esu rami. Neabejoju, kad taip bus ir ateityje.  Jeigu  nevalgydama  mėsos  pagimdžiau penkis vaikus ir savo pienu  juos maitinau apie dvejus su puse metų, vadinasi, mėsa žmogui nėra  būtina.  Visus 20 metų, kol maitinuosi vegetariškai, mano kraujo tyrimai puikūs. Netgi  per  nėštumą nevartojau jokių  papildų.  Apskritai netikiu  papildų  ir vitaminų nauda,  tikiu teigiamu  požiūriu į gyvenimą ir optimizmu. Organizmas pats  atsirenka, ko jam reikia.

Additional information